2019-08-24, šeštadienis, 02:06.     Šiandien Pagėgiuose saulė teka 06:11, leidžiasi 20:29, dienos ilgumas 14:17.

Lietuvoje vaikai per brangūs (4)

2017-02-25, paskelbė www.mano Raseiniai.lt
Lietuvoje vaikai per brangūs

Šįryt perskaičiau jaunos moters straipsnį apie tai, kad Lietuvoje ir Lietuvai ji vaikų negimdys, nes tai yra per brangu. Mokesčiai per dideli, kainos per aukštos (ir kylančios), nusimatančios pensijos per mažos, darželių ir būrelių nepakankamai, gerų ir pigių auklių nerasta, įvairus maistas reikalingas, kinas ir teatras kas pora savaičių privalomi, atostogos kur nors Turkijoje bent kartą į metus būtinos...

 

 

 

 


Kai augau, turėjau dvi barbes ir lėlę. Nuvažiavus į prekybos centrą akys žaižaruodavo nuo ten prikrautų gražuolių. Tampydavau tėvelius už rankų, prašydama, kad nupirktų dar vieną, tačiau jie tik liūdnai pasakydavo, kad jau turiu kelias, užteks, ir pagreitinę žingsnį skuosdavo toliau nuo tų lentynų. Kartą, sutaupiusi kelis litus (juos sąžiningai tada užsidirbau indų plovimu ir daržų ravėjimu), nulėkiau į vietinę krautuvėlę ir nusipirkau naują barbę. Paskui slėpiau ją, kad mama nepamatytų, jog nepaklausiau jos ir išlaidavau. Tiesa, į krautuvę su broliu bėgdavome ir pirkti glazūruotų riešutų, gumų ir pakelio traškučių – tai būdavo didžiausias džiaugsmas, bendrai sudėjus visus turimus centus. Vėliau ant nutrintų betoninių laiptų į mūsų butą dalindavomės laikinomis tatuiruotėmis, kurias rasdavome gumų pakeliuose.

 


Į kiną nevažiuodavome, teatre pirmą kartą apsilankiau tik paauglystėje, tačiau kiekvieną pavasarį kartu su tėveliais žygiuodavome per laukus prie upelio, kurdavome lauželį ir kepdavome pačias skaniausias bulves su lupenomis, kurias bevalgant smėlis kartu su druska čežėdavo tarp dantų. Žaisdavome slėpynių namuose ar laukuose, karstydavomės po medžius, o žiemą statydavome besmegenius. Tiesa, dėl kino – kartais tėveliai parveždavo vaizdajuosčių iš miesto. Klykaudami iš džiaugsmo bėgdavome tada namo. Kartais parveždavo ir skanių vanilinių ledų, kuriuos per dideliais kąsniais rydavome ir išsižioję bandydavome sumažinti geliantį šaltį.

 


Šeštadieniais valgydavome kepsnius. Ne visada. Bet kai ėjau aštuntuosius ar devintuosius savo gyvenimo metus, jau galėjau pasiskųsti mamai, kad kepsniukai atsibodo. O ji juos šeštadieniais kepdavo kaip didžiausią šventę, nes paskutinius dešimt metų, tik retsykiais galėdavo nupirkti brangesnės mėsos. Jai būdavo šventė, kad mes sočiai pavalgome. Nes pradžioje taip būdavo retai. Tiesa, aš to neprisimenu. Valgyti pati, tiek brolis visada turėjome, tačiau menkai dėmesį kreipdavome į tėvelių lėkštes. Tačiau kreipdavome dėmesį į vežimėlius parduotuvėje. Jie niekada nebūdavo pilni. Su broliu retsykiais iš prekybcentrio lentynų paimdavome kokį skanėstą ir viltingai žibančiomis akutėmis klausdavome, ar galime įdėti į krepšelį. Dažniausiai su ta pačia preke rankomis grįždavome ten, kur ir buvo jos vieta.

 


Atostogų važiuodavome į Šventąją – mokykla, kurioje dirbo tėveliai, padengdavo dalį išlaidų. Kelias dienas gyvendavome kambarėlyje keturiese, rytais šokinėdavome per bangas, o vakarais porą kartų buvome nuėję prie atrakcionų. Dar dabar prisimenu skaudančią nuo šaukimo gerklę, kai išlipome iš traukinuko. Pirmą kartą nuvažiavome drauge į užsienį, kai man buvo devyneri – apsistojome pas tetą, kuri gyvena Norvegijoje. Kokie dideli buvo jos namai! Kokia graži šalis ir kiek besišypsančių žmonių! Teta su vyru mus lepindavo, o mes visa širdimi džiaugėmės ir dėkojome. Galbūt neaiškiai tai parodėme, bet tai buvo pirmas langas į platesnį pasaulį man ir mano broliui.

 


Tiesa, tėveliai Norvegijoje buvo nebe pirmą kartą. Kol mes smagiai leisdavome vasaros dienas pas senelius, jie skindavo žirnius. Paskui rodydavo mums nuotraukas – Norvegijos fiordus, jachtas, mes manydavome, kad apie tai jų darbas. O darbas buvo dėl mūsų. Kad galėtume geriau apsirengti (nors gaudavome pakankamai rūbelių, atlikusių nuo pusbrolių ar draugų, ir šito mums netrūko), kad galėtume skaniau pavalgyti, kad tėvams ne taip skaudėtų širdies, kai jie negali mums nupirkti naujo žaislo, kad turėtume automobilį, su kuriuo nuvažiuotume į bažnyčią.

 


O dabar... Prieš mėnesį su broliu vaikščiojome po parduotuves. Savaitei jis grįžo namo iš tos pačios palaimintos Norvegijos, ir mes rinkomės skanėstus vežtis pas močiutę į svečius. Brolis pasakė, kad galiu pasiimti atsigerti, ką noriu. Ką noriu – tai skambėdavo vaikystėje beveik kaip išganymas. Norėjau sulčių. Dažnai jų noriu, retai galėdavau įpirkti. Abu stovėjome prie nukrautų pakeliais lentynų ir žiūrėjome. Paėmus vienas ir įdėjus į krepšelį, brolis padrąsino, kad galiu nežiūrėti į kainą. Pasakiau, kad tai būtent tos, kurių norėjau. O ir be to, neišeina nežiūrėti į kainas. Jis pažvelgęs į mane nusišypsojo – man irgi vis dar neišeina. Gyvenome dabar taip, kad galėjome prisikrauti pilną vežimėlį maisto, nebeklausinėjome, galima, ar negalima, tačiau viduje visad tebederinome kainą ir kokybę, norus ir poreikius. Galėjome tai daryti, nes turėjome nepasiturinčią, bet nepaprastą vaikystę, kuri mus išmokė taupyti ir branginti. Ne tik daiktus, bet ir akimirkas, įspūdžius. Vertinti mažmožius ir džiaugtis dideliais dalykais. Nepatikėsite, koks džiaugsmas buvo pirmą kartą įėjus į Kauno muzikinį teatrą. Maniau, kad akimirkai patekau į pasaką. O ekspromtu susikrauti daiktus ir savaitgaliui išvažiuoti į Palangą, o gal į filmą kino teatre? O taip, dabar gyvenu pasakoje. Žvelgiu į nuotrauką, kuri stovi ant palangės mano bendrabutyje – laiminga šeima, mano šeima. Ir galvoju, kaip mes užaugome drauge. Tėvai ją sukūrė skurde, dabar gali džiaugtis gerbuvyje. Kartu mokėmės kentėti, kartu išmokome vieni kitus branginti. Ir kai pagalvoju apie savo ateitį, savo šeimą, žinau, kad vienaip ar kitaip išgyvensim ir esu visiškai tikra, kad sugyvensime.

 


Aš gimdysiu vaikus Lietuvoje ir Lietuvai, nes čia stebuklų šalis, bet stebuklai vyksta ne piniginėse, o mylinčių tėvų širdyse. Esu nepaprastai dėkinga, kad jie iš anksto neskaičiavo, kiek kainuos mano mokslai, maistas, būreliai... Ir neskaičiuodami dalino savo meilę. Ir mes dabar palaiminti.

 


Nuoroda į straipsnį, kuris sukėlė šiuos prisiminimus ->

 

EVELINA KUČINSKYTĖ

 
 
Contact form

 

o apie 2017-02-25 10:43:50 IP: 78.62.247.176

ka sis straipsnis sukeles audra stiklineje!

 

Tomas K. 2017-02-24 21:07:18 IP: 82.135.255.252

Nagi SANDRA TREKŠELYTE, jūs tikra tamsuolė. Neperlenkit, būkite konstruktyvesnė ir pasiskaitykite „Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą“. Teisėsauga užtikrina, kad Lietuvoje sektų nėra ir negali būti. Be to šis įstatymas teigia: „...kad visi asmenys, nepaisant jų išpažįstamos religijos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, įstatymui yra lygūs. Tiesiogiai ar netiesiogiai riboti jų teises ir laisves ar taikyti privilegijas draudžiama“. „Tikėjimo žodis“ yra valstybės pripažinta religinė bendruomenė ne „sechta“ :) :) :)

 

Tomas K. 2017-02-24 18:01:23 IP: 82.135.255.252

Štai kaip skamba šis straipsnelis, interpretuojant jį šiek tiek gilesnėje - analitinėje perspektyvoje: „Tendencingas - šališkas, neobjektyvus; turintis iš anksto sudarytą, primetamą idėją“ (Tarptautinių žodžių žodynas. 2009). Teigiama temos perspektyva šiame straipsnelyje, jokiais būdais neeliminuoja autoriaus tendencingumo – materializmui. Giluminiai akcentai – konkurencija: „Ji negimdys, o aš gimdysiu“ ir lyginimasis: brangiai – pigiai, įpirkti – neįpirkti, uždirbus pačiam – gavus iš kitų, laimingas nes turiu – laimingas net kai neturiu, susitaupyti pirkiniui – pirkti netaupant ir t.t. Visa tai tik priešingi materialistinio kontinuumo poliai. Šiame straipsnyje, jaunosios autorės pozityvumas toli gražu neužmaskuoja minties polinkio į medžiagiškumą ir niekaip nekoreliuoja su tariamai reiškiamu dvasingumu, net jeigu galiausiai straipsnelį lyg ir karūnuoja mistiniai žodeliai: „Ir mes dabar palaiminti“. Mano manymu, tendencija gimdyti vaikus „nes nebijai vargo“, nėra perdėm siektinas modelis, kaip ir gimdyti juos „Lietuvoje – Lietuvai, nes čia stebuklų šalis“, ir pasirodo, stebuklingiausia čia tai, kad pasąmonė išduoda jau susiformavusį ne patrioto, kaip norima parodyti, o emigranto mentalitetą, mat vis tik: „palaimintoji šalis – Norvegija“ ir čia ne alegorija, čia – jau susiformavęs pasąmonės balsas.

 

Super 2017-02-24 14:09:31 IP: 78.57.152.192

Puikus požiūris,suvokimas.Ačiū tavo tėveliams. Kad kuo daugiau žmonių taip mąstytų. Vartojimo ,turėjimo pas mus kultas,o KOKS aš esu nesusimąsto.Ačiū autorei :).

Šios dienos vardadieniai